Pirmieji bandymai pritaikyti stiklą statyboje prasidėjo kai stiklapučiai sugebėjo sėkmingai nuskelti išpūsto cilindro dugną su nedidelėmis vertikalių sienelių liekanomis. Šį ploną gaminį jau buvo galima įstatyti ir sienoje išpjautoje skylėje. Tokio pritaikymo pavyzdžių buvo rasta Pompėjoje. Bet dėl aukštos kainos ir nedidelio formato stiklo langai neprigijo ir nepakeitė labiau paplitusių langų iš permatomo alebastro.
Vystantis stiklo masės lydymo technologijai, didėja naudojamų tiglių tūris, susidaro sąlygos tobulinti lakštinio stiklo gamybos technologijas, kurios vystėsi dviem – valcavimo ir pūtimo metodais, kuriuos tobulino dviejų sričių meistrai – stiklo virėjai ir stiklo pūtėjai.
Stiklo virimo meistrai pastebėjo kad išpylus išlydyto stiklo masę ant kieto paviršiaus buvo galima gauti nedidelius nelygaus paviršiaus, su oro burbuliukais plokščio stiklo gabaliukus. Dėl ypatingai didelės kainos, šis stiklas buvo naudojamas tik labai turtingų bažnyčių langams stiklinti. Iš čia ir kilo „Katedralinio” (Cathedral) lakštinio stiklo pavadinimas.
Stiklapūčiai pastebėjo kad pučiant ir sukant plonasienį stiklo burbulą galima gauti plokščią iki 200 mm diametro ir 2-3 mm storio skritulį. Gauti diskai buvo pavadinti „karūniniu“ stiklu (Crown glass) kurio pavadinimas kilo nuo disko centre esančio sustorėjimo, likusio nuo kontakto su stiklapūčio lazda.
Gauti įvairių spalvų skrituliai ar stiklo gabaliukai įrėminami lengvai apdirbamo švino rėmeliais sujungiant juos į vientisą norimo dydžio stiklo lakštą. Taip atsiranda vitražiniai langai. Su šiomis stiklo rūšimis (katedralinis ir karūninis stiklas) prasidėjo žymesnis lakštinio stiklo panaudojimas architektūroje.
Vystantis stiklo masės lydymo technologijai, didėja naudojamų tiglių tūris, tobulėja ir šie abu plono lakštinio stiklo gavimo būdai, didėja ir gaunamo lakšto matmenys. Stiklo gaminiai tampa labiau prieinami didesnei visuomenės daliai ir pradedama jais stiklinti gyvenamųjų namų langus.
Gaminamo stiklo kiekis smarkiai padidėjo kai Anglijoje 1611 m. buvo išrasta ir užpatentuota akmens anglimi kūrenama stiklo lydymo krosnis. Tai įgalino padidinti išlydytos stiklo masės kiekį ir tuo pačiu buvo galima gaminti abiem paplitusiais būdais daugau ir didesnių matmenų gaminių kiekį. Tobulėjo ir gamybos būdai. 18 a. pradžioje „karūninį” būdą pradėjo išstumti pigesnis ir našesnis „cilindro” metodas. Stiklapučiai išmoko pūsti didesnius cilindrus, kuriuos perpjaudavo ir ištiesdavo ant kieto paviršiaus. Taip buvo galima gauti didesnių matmenų lakštinį skaidrų ir spalvotą stiklą. Šis lakštinio stiklo gamybos metodas su įvairiais modernizavimais dominavo lakštinio stiklo gamybos pramonėje iki kol XX a. pradžioje buvo išrastas stiklo juostos vertikalaus tempimo būdas. Šiame laikotarpyje dažnai tam tikruose regionuose įsivyraudavo tam tikros stiklo gamybos metodo modifikacijos, todėl dažnai dabar stebime senųjų namų langų įvairovę, pvz, Beneliukso šalyse, Jungtinėj Karalystėj, šiaurės Amerikoje.
Du stiklo juostos vertikalaus tempimo variantus beveik tuo pačiu metu (1902 m.) nepriklausomai savo šalyse užpatentavo belgas Emilis Furko (Fourcault Emile) ir amerikietis Irvingas Kolbernas (Irving Wightman Colburn). Tačiau realiai tik 1913 m pavyko pagaminti lakštinį stiklą tempiant stiklo juostą į viršų abipus juostos išdėtytomis asbestuotų volelių poromis. Naudojant nepertraukiamą vertikalaus stiklo juostos tempimo metodą buvo galima žymiai padidinti gamybos našumą, sumažinti gamybos kaštus ir tuo pačiu plačiau panaudoti architekūroje.
Lakštinio stiklo optinės – fizinės savybės žymiai pagerėjo kai 1959 m. anglas Alasteras Pilkingtonas išrado naują horizontalaus stiklo tempimo gamybos būdą. Šio plačiai taikomo flotacinio (float) metodo esmė – išlydyta stiklo masė plonu sluoksniu pastoviu greičiu liejama ant išlydyto alavo ir gautas stiklo sluoksnis pastoviu greičiu nuimamas nuo vonios paviršiaus jį horizontaliai tempiant. Gautas stiklo lakštas pasižymi lygiais paviršiais, minimaliu storio svyravimu viso lakšto plote. Todėl pagerėja stiklo optinės ir vizualinės savybės, jis neiškraipo stebimo pro jį vaizdo. Šis skaidraus stiklo gamybos būdas pilnai dominuoja pramoninio lakštinio stiklo srityje ir tik keletas mažų įmonių vis dar naudoja „senus“ gamybos metodus.
Dėja, šiuo metu tikrojo katedralinio ir karūninio stiklo gaminama ypatingai mažai – jis gaminamas tik susikaupus didesniam gaminių kiekiui. Mašininį pigų katedralinio stiklo analogą, kaip raštuotą stiklą, gamina keletas gamintojų, tačiau jo vizualinės savybės tik iš dalies atitinka tikrą katedralinį stiklą. Geresnė situacija susiklostė su XIX a. pabaigos – XX a. pradžios stiklu. Jo gaminama keletas rūšių ir gana nemažai sunaudojama baldų ir langų gamyboje. Restauruojant baldus ar pastatus būtina atsižvelgti į lakštinio stiklo gamybos įstoriją ir teisingai parinkti naudojamą stiklą tam kad gaminys ar pastatas kuo pilniau atitiktų autentiškumą.
